Abstrakcionizmas – 20 a. modernistinės dailės kryptis – nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra. Abstraktus – nekonkretūs, nesusijęs su konkrečiu daiktu, išryškintos tik esminės, bendrosios objektų savybės. Abstraktusis ekspresionizmas – 20a. vėlyvojo modernizmo pakraipa. Abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkai vertino tiesioginę, spontanišką saviraišką, siekė perteikti savo psichines būsenas abstrakčiomis tapybos priemonėmis: spalvos dėme, potepiu, dažų sluoksnio Aktas – dailės kūrinys, vaizduojantis nuogą žmogaus figūrą. Aktai – piešiniai, paveikslai, reljefai, statulos – kuriami dažniausia žmogaus kūno studijų tikslais, stebint pozuojantį nuogą žmogų (modelį). Akvarelė – vandeniniai dažai. Gaminami iš smulkiai sutrinto pigmento ir vandenyje tirpstančio rišiklio su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu). Skaidri, išdžiuvusi šviesėja. Akvarele nutapytas kūrinys. Spalvos persišviečia viena per kitą, dažnai iki grunto. Aplikacija – taikomosios ir dekoratyvinės dailės technika: vaizdai arba raštai kuriami iš įvairios medžiagos iškarpų, prisiūtų ir priklijuotų ant kitos medžiagos; aplikacijos technika sukurtas taikomosios ir dekoratyvinės dailės kūrinys. Arabeska – ornamentas, sukomponuotas iš stilizuotų, įvairiai supintų augalinių ir geometrinių motyvų, būdingas islamo menui. Asimetrija – nesimetrinis, nesimetriškumas (viena pusė neatitinka kitos). Asimetriškoji kompozicija – komponavimo būdas: netolygus meninio vaizdo elementų išdėstymas centrinės ašies arba centro atžvilgiu. Automatizmas – siurrealizmo kūrybos metodas, padedantis slopinti proto kontrolę, leidžiantis laisvai, automatiškai reikšis pasąmonės vaizduotei ir asociacijoms.

CoBrA [pagal miestų pavadinimus pranc. k.: Co(penhague) + Br(uxelles) + A(msterdam], internacionali tapytojų grupuotė, susibūrusi 1948 Paryžiuje. CoBrA pavadinimą sudaro dailininkų gimtųjų miestų pirmosios raidės. Jie plėtojo stilistiką, artimą abstrakčiajam ekspresionizmui. Vertino pasąmonės impulsus, laisvą, iracionalią emocijų raišką, veržlią tapyseną, sodrų koloritą. Neatsisakė daiktinės tikrovės motyvų: vaizdavo gyvulius, fetišines figūras, mitologines kaukes. Color field Painting – spalvos lauko tapyba – šiuolaikinės tapybos reiškinys, potapybinės abstrakcijos pakraipa, pagrįsta abstrakčiojo ekspresionizmo tapytojų atradimais. Paveikslams būdingi užteptų dažų plotai, susiliejančios, netaisiklingos spalvų plokštumos. Dadaizmas – (pranc. dada – žaislinis arkliukas); dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė anarchizmu, ironija. Dailei būdinga koliažas iš įvairių atliekų, pramoninių gaminių.

Eklektika – formalus, mechaniškas įvairių stilių elementų junginys. Ekslibrisas – knygos ženklas, žymintis jos savininką. Tai nedidelis tiražuojamas lapelis, klijuojamas viršelio vidinėje pusėje. Jame būna knygos savininko vardas arba institucijos pavadinimas, piešinys – figūrinė, ornamentinė, šriftinė ar kita kompozicija, herbas, emblema, įvairūs atributai. Ekspresionizmas – 20 a. I pusės stilistinė kryptis, kuri išraiškingumu, spontaniškais spalvų ir šviesos deriniais nuosekliai stengėsi atsiriboti nuo tikroviškos vaizduosenos tapyboje ir grafikoje. Ekspresionizmo tikslas – menininko jausmų, išgyvenimų, būsenų perteikimas (ekspresija). Raiška – apibendrintos ir sujauktos formos, grynos, ryškios spalvos priešinamos tradicinei tapybai ir impresionizmui. Estampas – lakštinės grafikos kūrinys – autorinis atspaudas. Faktūra – dailės kūrinio paviršiaus pobūdis. Būna lygi, grūdėta, reljefinė ir kt. Fonas – spalva arba tonas, ant kurio tapoma; tolimasis paveikslo planas. Fotorealizmas, kitaip hiperrealizmas, superrealizmas – 20 a. II pusės postmodernistinės dailės kryptis, fotografiškai tiksliai atkurianti banalius kasdieniškus įspūdžius. Tai dailės kryptis, kurios tikslas – vaizduoti ne realybę, o fotografijos superrealybę. Fovizmas – modernistinės tapybos kryptis, kuriai būdinga dekoratyvumas, ryškios, kontrastines spalvos, plokštuminė kompozicija. Fragmentinė kompozicija – dailės komponavimo būdas, pagrįstas kadravimo principu, vaizdo ir vietos momento fiksavimu. Frotažas – siurrealizmo dailės technika, grįsta automatizmo metodu. Ant reljefinio paviršiaus (monetos, medalio, neobliuotos lentos) dedamas popierius, kartais drobė ir trinamas pieštuku, kreidele arba dažuose pamirkytu tamponu. Gaunama faktūra ir raštai, sukuriamos netikėtos vaizdinės asociacijos. Fumažas – dailės technika: vaizdo kūrimas liepsna. Aprūkant medžiagą (popierių, kartoną ir kt.), jos paviršiuje iš suodžių susidaro saviti vaizdiniai efektai. Pirmieji šią techniką taikė siurrealistai. Futurizmas – 20 a. pradžios dailės srovė, kurios vienas iš būdingiausių bruožų buvo siekis vaizdu perteikti kūno judesį, technikos dinamiškumą. Gruntas – medžiaga, kuria prieš tapymą dengiamas dailės kūrinio pagrindas.

Hard-edge painting – griežtos formos tapyba – šiuolaikinės tapybos reiškinys, potapybinės abstrakcijos pakraipa. Būdingos aiškios, geometrinės lokalių spalvų plokštumos, viena nuo kitos atskirtos ryškiu kontūru. Harmonija – darna. Hiperrealizmas – 20 a. II pusės modernistinės dailės kryptis. Dailininkai tikrove parodo nepaprastai tiksliai ir siekia kuo didesnio natūralistinio įspūdžio vaizdai tiesiog fotografiški. Impresionizmas – 19 a. pab. meno kryptis, atsiradusi kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Būdinga akimirkos įspūdžio fiksavimas, apšvietimo ir spalvos niuansų akcentavimas, plenerinė tapyba. Informel arba tašizmas – Vakarų Europos modernistinės tapybos kryptis, abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina. Informel dailininkai vertino intuityvią ir spontanišką raišką: veržlų potėpį, gryną spalvą, kontrastingą paveikslo faktūrą. Instaliacija – erdvinė kompozicija iš įvairių buities daiktų, pramonės gaminių, gamtos objektų, sukurta konkrečiai erdvei. Interjeras – pastato vidaus sutvarkymas; jo vaizdavimas tapyboje. Invairomentas (angl. environment – aplinka), šiuolaikinio meno rūšis: stambios daugianarės erdvinės kompozicijos. Kitaip aplinkos menas. Įvairūs objektai ir medžiagos išdėstomi dailininko nuožiūra (dažnai taip kaip hepeninge) ir derinami su tapyba ir plastika.

Koliažas – tapybos ir grafikos technika: prie pagrindo lipdoma popieriaus, audinio ar kitos medžiagos gabalai ir piešiama ar tapoma; koliažo technika sukurtas kūrinys. Koloristinė tapyba – tapybos pakraipa, grindžiama spalvinių derinių išraiškingumu. Koloritas – dailės (dažniausiai tapybos) kūrinio spalvų visuma; vyraujančių spalvų derinys. Kompiuterinis menas – 20 a. antrosios pusės vizualinių menų šaka: kompiuteriu kuriamas menas. Meninis vaizdas modeliuojamas monitoriaus ekrane pagal programų teikiamas galimybes. Jungiami dailės, mokslo ir technikos elementai. Konceptualusis menas – 20 a. 7-tojo dešimtmečio postmodernistinės dailės kryptis. Idėjų menas, neigiantis vaizdingumą, daiktiškumą. Kūrinio svarbiausia mintis dažniausiai išreiškiama fotografijomis, schemomis, brėžiniais. Konstruktyvizmas – 20 a. 2-3 deš. rusų modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Jie neigė vaizduojamosios meninės kūrybos pradą, kėlė plastinės formos – jos medžiaginių savybių, logiškos sąrangos, techninio apdorojimo reikšmę. Kontrastas – ryški priešybė; tarpusavyje lyginamų daiktų, ypatybių ar reiškinių skirtumas. Kubizmas – 20 a. dailės kryptis. Tikrovės formos vaizduojamos geometrinių kūnų ir plokštumų kombinacijomis. Neigiama perspektyvos, šviesos bei šešėlių reikšmė. Manierizmas – 16 a. 2 deš. – 17 a. pradžios dailės ir architektūros stilius – intelektualios, rafinuotos, teatriškos dvaro kultūros apraiška. Išreiškė renesanso krizę. Marina – dailės kūrinys, peizažas, vaizduojantis jūrą, jos stichiją, laivus ir su jūra susijusius žmones. Meandra, meandrinis – graikų ornamentas stačiais kampais, lenktų arba spiralinių linijų. Būdingas senovės graikų klasikinei dailei. Pavadinimas kilęs iš vingiuotos Meandro upės Mažojoje Azijoje. Minimalizmas, minimalusis menas – vėlyvojo modernizmo kryptis. ABC menas, pirminių struktūrų menas, serijinis menas, šaltasis menas. Kraštutinė formalių modernizmo ieškojimų apraiška. Modernas – 20 a. architektūros ir dailės stilius. Būdinga natūralizmo ir stilizacijos derinimas; siekimas suartinti dailiuosius amatus ir pramonine gamybą, sukurti vientisą gyvenamąją aplinką. Akcentuojama dinamika, stilizuotas dekoratyvumas, asimetrinė kompozicija. Įvairiose šalyse skirtingai pavadintas: Prancūzijoje – ar nuvo (art nouveau), Rusijoje ir Lietuvoje – modernas, Austrijoje ir jos įtakos šalyse – secesija, Vokietijoje – jugendas (Jugendstil). Modernizmas – 19 a. pab. – 20 a. vid. naujų meno krypčių visuma.

Neoimpresionizmas – 19 a. 9-to dešimtmečio prancūzų tapybos kryptis. Remdamiesi optika, spalvų suvokimo fiziologija bei psichologija siekė impresionizmo tapybai suteikti mokslinį pagrindą. Dailininkai taikė savitą tapybos būdą – puantilizmą. Neoplasticizmas – 20 a. 2-3 dešimtmečių modernistinės dailės ir architektūros kryptis. Kilo iš kubizmo, artima konstruktyvizmui. Pasižymėjo konceptualumu, simboliniu turiniu. Neoromantizmas – 19 a. pab. – 20 a. I pus. Menininkų judėjimas. Gaivinti romantizmo principai. Siejosi su nacionalinės savimonės brendimu. Neostiliai – 19 a. – 20 a. pr. Architektūros ir dailės kryptys, eklektikos apraiškos. Remtasi istorizmo principu. Programiškai taikytos praeities stilių išraiškos priemonės. Pagal istorinius prototipus skiriami šie neostiliai: neoromanika, neogotika, neorenesansas, neobarokas, neoklasicizmas. “Niujorko mokykla” – abstrakčiojo ekspresionizmo pakraipa JAV tapyboje. Kūriniai didelių formatų, monumentalių, ekspresyvių formų. Orfizmas, orfinis kubizmas, simultanizmas – 20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis. Kilo iš sintetinio kubizmo. Būdingos abstrakčios formos arba pusiauabstrakčios, geometrizuotos formos, dinamiškos kompozicijos, ryškus koloritas. Dailininkai siekė spalvų skambumo ir harmonijos, paveikslus tapė kaip muzikinių kūrinių atitikmenis.

Papjė mašė – masė, gaminama iš popieriaus tyrės, gipso, klijų, smėlio. Vartojama įv. buitinės paskirties daiktams, karnavalo kaukėms, skulptūrų imitacijoms gaminti. Pastelė – sausi lazdelių pavidalo dažai iš smulkiai sutrinto pigmento, kreidos, gipso arba molio ir rišamosios medžiagos; pastelės technika sukurtas dailės kūrinys. Peizažas – vaizduojamosios dailės žanras, tapybos arba grafikos kūrinys, vaizduojantis natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį. Peizažuose meniškai sukuriama erdvės ir perspektyvos iliuzija. Perspektyva – trimačių kūnų vaizdavimo plokštumoje būdas, kuriuo sukuriama realių erdvinių santykių ir apimčių iliuzija. Perspektyva pagrįsta optiniu reiškiniu – tariamu figūrų bei daiktų mažėjimu, kūnams tolstant nuo žiūrovo akies. Pleneras – dailės renginys. Dailininkai, susirinkę tam tikroje vietovėje, tapo gamtovaizdžius, kuria skulptūras arba piešia. Plenerus pradėta rengti 19 a. Plenerinė tapyba – tapymas iš natūros gamtoje. Polichromija – daugiaspalviškumas, daugiaspalvis dekoras, spalvotoji spauda. Poliptikas – dailės kūrinys iš daugelio dalių, kurias tarpusavyje sieja vientisa kompozicija. Pont-Aveno mokykla, Bretanėje, Pont-Avene – 1888-90 dirbusių prancūzų tapytojų kūryba, susijusi su simbolizmo ir postimpresionizmo raida. Popartas – Naujasis realizmas – Neodadaizmas Popartas, pop menas, naujasis realizmas, vėlyvojo modernizmo dailės kryptis, pagrįsta masinės kultūros įvaizdžiais. Ji klostėsi kaip abstrakčiojo ekspresionizmo ir elitinio meno priešprieša. Dailininkai įkvėpimo sėmėsi iš banalios komercinės produkcijos: prekių įpakavimų, reklaminių plakatų, komiksų, žurnalų ir laikraščių nuotraukų, televizijos ir kino vaizdinių. Jie komponavo asambliažus, koliažus, multiplius, taikė šilkografijos, kombinuotos tapybos techniką, kūrė skulptūras iš papjė mašė bei kitų pigių medžiagų. Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros arba meninės fotografijos kūrinys, vaizduojantis žmogų arba žmonių grupę. Postimpresionizmas – 19 a. pab. – 20 a. pr. dailininkų judėjimas, pasireiškęs po impresionizmo kaip priešprieša jam. Būdinga objektyvios tikrovės ir vaizduotės, jausmų ir racionalaus proto ryšio akcentavimas. Postmodernizmas – 20 a. pab. meno tendencijų ir krypčių visuma. Vertinamas ne originalumas, o kartojimas; ne meninė forma, o koncepcija; ne kūrinys, o kūrybos procesas; ne atskirų meno sričių specifika, o jų susiliejimas į naujas hibridines rūšis (angl. multimedia]. Potapybinė abstrakcija – JAV vėlyvojo modernizmo tapybos kryptis. Priešintasi abstrakčiam abstrakcionizmui. Vengta tiesioginės psichinės saviraiškos, siekta objektyvizuoti kūrybos procesą. Išryškintas paveikslo daiktiškumas, materialumas: plokščias paviršius, lokalios spalvos, mechaniškai užteptų, užpiltų arba užpurkštų dažų plotai. Primityvizmas – 20 a. pradžios modernioji dailė, kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas vaizdavimas su pirmykščio liaudies meno ir vaikų kūrybos elementais. Proceso menas, postminimalizmas – postmodernistinio meno kryptis, pagrįsta natūraliu tikrovės objektų struktūros kitimu. Menininkai kuria kompozicijas iš įvairių medžiagų: medžio, pjuvenų, latekso, vatos, ledo, riebalų, sėklų, augalų ir pan., kurios kinta per tam tikrą laiko tarpsnį veikiant aplinkos temperatūrai, drėgmei, šviesai, gravitacijai bei kitiems gamtos veiksniams. Rodomas nykimo, irimo ar augimo procesas. Realizmas – tikroviškas vaizdavimo būdas, pagrįstas natūros studijomis, išlaikomas panašumas į realų vaizdą, daiktų proporcijos; 20 a. antrosios pusės literatūros ir vaizduojamosios dailės kryptis. Refleksas – šviesos ir spalvos atspindys nuo aplinkinių objektų ant daikto šešėlinės pusės. Realizmas – tikroviškas vaizdavimo būdas, pagrįstas natūros studijomis, išlaikomas panašumas į realų vaizdą, daiktų proporcijos; 20 a. antrosios pusės literatūros ir vaizduojamosios dailės kryptis.

Sezanizmas – 20 I pus. modernistinės tapybos tendencija, postimpresionizmo atmaina. Būdinga paprasta, logiška kompozicija, aiškus, konstruktyvus piešinys, subtilios spalvos. Sfumato – tapymo būdas be ryškių kontūrų, modeliuojant formą švelniais šviesos ir šešėlių perėjimais. Sgrafitas – sienų tapybos technika. Siena dengiama keliais (dažniausiai 2-3) skirtingos spalvos tinko sluoksniais. Paskui viršutinis sluoksnis dalimis nupjaunamas aštriu instrumentu. Atidengiant apatini tinką kuriama kelių spalvų ornamentinė arba figūrinė kompozicija. Sintetizmas – tapybos metodas, taikytas Pont-Aveno mokyklos dailininkų. Tapytojai, atsisakę tiesioginių gamtos studijų ir geometrinės perspektyvos taisyklių, vaizdavo supaprastintas, apibendrintas formas. Sintezė – įvairių elementų, objektų dalių jungimas į visumą. Siurrealizmas – 20 a. III-V-to dešimtmečio modernistinio meno kryptis. Dailės kūriniuose tikrovės detalės dažnai tapomos natūraliai, meistriškai, tačiau iškraipomos daiktų savybės, pabrėžiamas sugretinimo absurdiškumas. Būdinga tematika – sapnai, haliucinacijos, erotika. Suprematizmas – 20 a. 2 deš. – 3 deš. pr. rusų modernistinės dailės kryptis, geometrinės abstrakcijos atmaina. Elementarios formos (kvadratas, stačiakampis, trikampis ir kt.) dėstytos dinamiškomis grupėmis plokštumoje arba erdvėje. Plastinėmis priemonėmis siekta greitį, skrydį, energiją, išreikšti grynos, bedaiktės erdvės pojūtį.